2024 m. rugpjūčio 8 d. pradėjęs skaičiuoti 90 – uosius gyvenimo metus po sunkios ligos Amžinybėn iškeliavo Gintautas Vitkus – Daugailių krašto patriotas, mokyklos bičiulių draugijos narys, Šv. Antano Paduviečio bažnyčios finansinis rėmėjas, ilgametis NASA (Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos) darbuotojas Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Gintautas Vitkus gimė 1935 m. liepos 31 d. Zarasuose, Kazimiero Vitkaus ir Anelės Repšytės šeimoje, tačiau 1937 m. tėvų vedybinis gyvenimas nutrūko. Berniukas augo kartu su tėvu, kuris buvo mokytojas, jo mokytojavimo vietos dažnai keitėsi, todėl teko ne kartą kraustytis iš vienos vietos į kitą: 1937 m. gyveno Klaipėdoje, po toŠiauliuose, nuo 1939 m. Ukmergėje. Ukmergėje Gintautas baigė tris skyrius. 1944 m. artėjant frontui Kazimieras Vitkus su aštuonmečiu sūnumi ėmė trauktis į Vakarus, kol pasiekė Regeną Vokietijoje. Čia devynmetis berniukas dirbo vaikų darželyje, kur atliko savo pirmuosius „bandymus“, vėliau paskatinusius pasirinkti inžinerinių mokslų studijas. Prisiminimuose G. Vitkus rašė: „Ten (darželyje) buvo krūva nereikalingų prizmių. Žaisdamas su jomis atradau, kad viena prizmė gali sukoncentruoti saulės spindulius ir uždegti popierių. Rašomojo popieriaus trūko, o ko buvo apsčiai, tai nacių vėliavėlių. Pasirodo, jei sukoncentruoji saulės spindulius į juodą kryžių, tai visa vėliavėlė suliepsnoja“.

Regene tėvas su sūnumi sulaukė karo pabaigos. Prasidėjo kelionė per pabėgėlių stovyklas (1945 m. Baltų stovykla prie Miuncheno, 1946 m. Freimane – taip pat šalia Miuncheno). Miuncheno Lietuvių gimnazijoje Gintautas Vitkus baigė 5 klases.

1950 m. K. ir G. Vitkai paliko Miuncheno lagerį ir išplaukė į Ameriką. Balandžio 26 d. pasiekė Bostoną. Iš Bostono išvyko į Detroitą, kur Gintautas tęsė mokslus Western High gimnazijoje. Ją baigęs įstojo į Wayne State universitetą. Vasaromis dirbo gaiviųjų gėrimų fabrike, pieninėje, nedidelėje technikos kompanijoje, kad užsidirbtų pinigų mokslui ir sau išlaidoms. 1957 m. universitetą baigė ir gavo inžinieriaus mechaniko diplomą. Gyvendamas Detroite priklausė sporto klubui „Kovas“, kuriame žaidė krepšinį. Rungėsi su JAV ir Kanados lietuvių sporto klubais, 1957 m. su lietuvių – amerikiečių krepšininkais Pietų Amerikoje, 1964 m. – Australijoje.

Baigęs Wayne State universitetą pradėjo dirbti su lėktuvų pramone susijusioje „Northrop“ kompanijoje, Hawthorne, Kalifornijoje, o vakarais lankė Pietų Kalifornijos universitetą, kurį baigė 1964 m. ir gavo mechanikos inžinieriaus magistro laipsnį.

1966 m. G. Vitkus susipažino su Ramune Jurkūnaite, 1970 m. jiedu susituokė. 1974 m. Ramunei ir Gintautui Vitkams gimė sūnus Darius, 1976 m. – sūnus Linas.

1973 m. G. Vitkus buvo pasiųstas dirbti į Teheraną. Po metų grįžo į Los Andželą. Darbovietės ir darbai keitėsi. Daug metų G. Vitkus dirbo raketų navigacijos sistemų srityje, po to 10 metų Nacionalinėįe aeronautikos ir kosmoso administracijoje (NASA, Jet Propulsion Laboratory) darbus, susijusius su erdvėlaiviais, prie Saturno, Marso, Mėnulio, kometų ir teleskopų projektų.

Gintauto Vitkaus interesų laukas buvo platus. Mėgo sportą, keliauti, kopti į kalnus. Išeivijos spaudoje rašė kultūros ir švietimo klausimais.

1989 m. pirmą kartą po ilgų gyvenimo metų svetur aplankė Lietuvą. Giminių lydimas buvo atvažiavęs į Staškūniškį, kur tarpukariu buvo jo senelio ūkis. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, G. Vitkus vis dažniau ėmė lankytis Lietuvoje su viltimi atgauti kadaise seneliui priklausiusią žemę ir joje ūkininkauti. 2000 m. Gintautas Vitkus atgavo dalį senelio Jono Vitkaus turėtos žemės Staškūniškio kaime (Daugailių sen.). o 2001 m. įregistravo ūkininko ūkį ir 12,5 ha plote pradėjo auginti juoduosius ir raudonuosius serbentus. Tai buvo vienas pirmųjų stambesnių ūkių Daugailių seniūnijoje. Įsteigęs ūkį, prie Indrajų ežero nusipirko sodybą ir vasaromis joje gyvendavo. Toje vietoje, kur buvo senelio sodyba (sovietmečiu namai buvo nugriauti), 2004 m. pastatė kryžių (autorius P Kaziūnas). 2005 m. gegužės 14 d. kryžių, ūkį ir senosios sodybos pamatus pašventino Daugailių klebonas kun. P. Baltuška.

Gintautas Vitkus bendradarbiavo su Kauno technologijos universitetu. 2012 m. konsultavo kosminio palydovo skrydžio projektą parengusius Kauno studentus. Ramunė ir Gintautas Vitkai buvo įsteigę savo vardo fondą, kuris skyrė stipendijas universitetų studentams, baigusiems Daugailių ir Zarasų mokyklas bei Kauno ir Vilniaus jėzuitų gimnazijas.

Blaškomas gyvenimo audrų ir negandų Gintautas nepalūžo, nes tikėjimas, meilė tėvų žemei, darbas, labdaringa veikla, šeima buvo pagrindinės vertybės jo gyvenime. Paprastas, kuklus, nuoširdus, mažakalbis, bet kartu dosnus ir dėmesingas – toks išlieka Gintautas jį pažinojusiųjų daugailiškių širdyse. Dalinamės netekties skausmu su žmona Ramune ir sūnumis dėl mylimo vyro ir tėvo mirties ir meldžiame Aukščiausiąjį priimti Gintauto vėlę į Dangaus karalystę.

Amžinojo poilsio Gintauto Vitkaus palaikai 2024 m. rugpjūčio 24 d. atgulė Los Andželo šv. Jėzaus kapinėse po šv. Mišių lietuvių šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje.