Monsinjoras Petras BaltuskaNuo 1970 m. balandžio 28 d. iki mirties 2012 m. spalio 13 d. Daugailių parapijoje dirbo Garbės kanauninkas kun. Petras Baltuška. Jis taip pat 15 metų aptarnavo ir Baltriškės (Zarasų r.) parapiją. 1971, 1985 ir 2004 m. jo iniciatyva buvo remontuota ir perdažoma Daugailių bažnyčia, 1982 m. dekoruotas jos vidus.

Nuo 1990 m. jis taip pat buvo Vajasiškio (Zarasų r.) parapijos klebonas, 1997-2001 m. buvo Juknėnų (Utenos r.) koplyčios klebonas. 1989-2000 m. P. Baltuška taip pat buvo Radeikių (Utenos r.) pradinės mokyklos tikybos mokytojas, nuo 1989 m. - Daugailių pagrindinės, Vajasiškio pradinės, Baibių pagrindinės (Zarasų r.) ir Juknėnų pradinės mokyklų tikybos mokytojas.

Petras Baltuška Lietuvių katalikų mokslo akademijos Utenos skyriaus narys (nuo 1994 m.), Vilniaus pedagoginio universiteto Garbės daktaras, Panevėžio vyskupijos kunigų tarybos narys ir patarėjas (nuo 2002 m.).

Dirbdamas Daugailių parapijoje, P. Baltuška, kanauninko Stanislovo Kiškio paskatintas, ėmė rinkti kraštotyrinę informaciją apie žymius šio krašto dvasininkus, siekė garsinti žymius šios parapijos žmones.

Skaityti daugiau...

Juozapas Čepėnas (gimė 1880 m. spalio 30 d. Velaikių kaime, Utenos rajone, mirė 1976 m. sausio 24 d. Pasvalyje, palaidotas Daugailiuose) – Lietuvos kunigas, spaudos darbuotojas, rezistentas, filosofijos daktaras.
Pakrikštytas Daugailių parapijos bažnyčioje (Utenos r.). 1900 metais Vilniuje baigė gimnaziją, 1905 metais – Žemaičių kunigų seminariją Kaune, buvo įšventintas vyskupo Kasparo Cirtauto. Kunigavo Pušalote, Kamajuose, Kėdainiuose, Pabiržėje, Šaukote, Skaistgiryje. 1920–1924 m. Freiburge ir Miunchene (Vokietija) studijavo filosofiją, teologiją ir gamtos mokslus, už Fiodoro Dostojevskio asmenybės ir veikalų psichologinę analizę 1924 m. pelnė filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs gavo išsvajotą darbą – 1924–1926 m. dirbo Zarasų progimnazijos kapelionu, 1926–1928 m. jos direktorius, mokytojų kursų vedėjas ir gretimos Smėlynės parapijos klebonas. Steigė blaivybės, „Saulės", Šv. Kazimiero draugijų skyrius. Bendradarbiavo spaudoje. Buvo Antašavos, Anykščių (iš kur pirmą kartą 1941 m. įkalintas Kauno kalėjime), Pašvitinio klebonu, altaristu Kurtuvėnuose, Pasvalyje. Per nacių okupaciją Anykščiuose pasirašė memorandumą žydų klausimu. Pasvalyje 1951-aisiais, jau 71-erių metų, vėl suimtas, apkaltinus antitarybine agitacija ir išgalvotais ryšiais su vokiečių agentais, nuteistas 10 metų kalėjimo ir 5-eriems tremties. Atsidūrė Verchne Uralsko ir Vladimiro kalėjimuose, bet po Stalino mirties 1954 m. byla peržiūrėta ir po ketverių metų paleistas grįžo į Pasvalį altaristu, kur baigė savo gyvenimo dienas

Skaityti daugiau...

Pranas Čepėnas (gimė 1899 m. balandžio 4 d. Velaikių kaime, Utenos apskrityje – mirė 1980 m. spalio 3 d. Vorčesteryje, Masačiusetso valstija, JAV, 1998 m. palaikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse) – Lietuvos istorikas ir enciklopedininkas.
Mokėsi Daugplio progimnazijoje, 1915 m. užkulupo I-asis pasaulinis karas, kuris nubloškė Praną Čepėną į Voronežą. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir 1918-1920 mokėsi Šiaulių gimnazijoje. 1926 m. baigė Lietuvos universitetą, diplomą 1940 m. gavo Vilniaus universitete. Studijuodamas buvo „Studentų socialistų aušrininkų draugijos" veikėjas. Kaip atentato prieš A. Voldemarą dalyvis 1929 m. gegužės mėn. suimtas, kalintas, 1930 m. lapkričio mėn. paleistas. 1931–1940 m. Lietuviškosios enciklopedijos redakcijos sekretorius, 1940–1944 m. vienas redaktorių. Nuo 1940 m. dėstė Vilniaus universitete.

1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1945–1949 m. dėstė Pabaltijo universitete Hamburge, Pineberge prie Hamburgo. 1949 m. persikėlė į JAV. Dirbo Čikagos fabrikuose. 1953–1967 m. vienas Lietuvių enciklopedijos redaktorių ir autorių, vienas suredagavo aštuonis, su kitais – septynis jos tomus. Suredagavo K. Musteikio (1970 m.), V. Poželos (1971 m.) atsiminimus, K. Ališausko knygą „Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės. 1918-1920" (1972 m.).
Bibliografija: Naujųjų laikų Lietuvos istorija, 2 t. 1977-1986 m., jos fotografuotinis leidimas 1992 m. išspausdintas Vilniuje. 
Tarptautinių žodžių žodynas, su A. Sirutytė-Čepėniene 1936 m.
Lietuvos universitetas. 1579-1803-1922, 1972 m., redaktorius ir vienas autorių.

 

Šaltiniai: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2011/03/12/atmi_02.html

www.wikipedia.org

 

Anatolijus Kairys

A.Kairys Maironio lietuvių literatūros muziejuje 1989 m.

 („Nemunas" 2004-07-22  Nr. (14-455))

Anatolijus Kairys (1914 08 28 - 2008). Gimė Peterburge, kur tuo metu gyveno jo tėvai. Rašytojas. Dar vaikas atvyko į Lietuvą, gyveno pas svetimus Kalendiškės k. (Vajasiškio parapija). Paaugęs piemenavo, tarnavo pusberniu ir bernu. Gyveno Daugailiuose, kur baigė pradinę mokyklą. 1936 įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Daugailiuose vaidino su kaimo jaunimu, mokėsi privačiai. 1938 m., išlaikęs gimnazijos kurso egzaminus, įstojo į VDU prancūzų kalbos ir literatūros specialybę, vėliau studijavo pedagogiką ir psichologiją. 1940 perėjo į Vilniaus universitetą. Jį baigęs pradėjo dirbti Šiaulių vid. mokykloje direktoriumi. Dirbo iki 1944 m. Tais pačiais metais pasitraukė į Vokietiją, vėliau Austriją. Nuo 1947 gyvena Čikagoje. 1947–49 čia redagavo „Naujosios aušros" žurnalą, 1967–71 JAV LB Kultūros fondo pirmininkas, 1983–86 Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, lietuvių teatro festivalių organizatorius.

Skaityti daugiau...

Bronius KviklysBronius Kviklys (gimė 1913 m. lapkričio 10 d. Zastrone, Daugailių valsčiuje, Utenos apskrityje, mirė 1990 m. rugpjūčio 28 d. Čikagoje, JAV) – Lietuvos ekonomistas, teisininkas, žurnalistas, redaktorius, kraštotyrininkas.
1921–1924 m. mokėsi Daugailių pradžios mokykloje, vė­liau – An­ta­liep­tės pro­gim­na­zi­joje bei Ute­nos gim­na­zi­joje. 1937 m. Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete baigė ekonomiką, 1938–1941 m. – teisę Kauno ir Vilniaus universitetuose.

1932–1934 m. leidinių „Mūsų sportas", „Kūno kultūra ir sveikata", 1935–1940 m., 1942–1944 m. – žurnalo „Policija" administratorius bei techninis redaktorius. Žurnale „Talka" tvarkė akademinį skyrių. Redagavo leidinius 1936–1940 m. – „Policijos kalendorius", 1940 m. su kitais – „Policijos žinynas", 1948 m. – „30 metų", 1953 m. – „400 metų pirmajai Nemuno poemai", 1948–1950 m. – „Vytis", 1951–1956 m. – „Mūsų Vytis", 1952–1953 m. – „Ad Meliorem!". 1952–1980 m. Čikagos katalikiško laikraščio „Draugas" bendradarbis. Lietuvių enciklopedijos straipsnių autorius.

Bronius Kviklys, kaip ir daugelis kitų emigracijoje atsidūrusių intelektualų, gyvai ir nuoširdžiai domėjosi Lietuvos praeitimi, tuometinėmis politinėmis realijomis, stengėsi nutiesti atminties ir prarastojo laiko tiltus tarp pasilikusiųjų Lietuvoje ir emigravusių į Vakarus. Šis žingsnis skatino B. Kviklį atlikti prasmingą intelektualinį judesį, kurio rezultatai įsikomponuotų į bendrą lietuviškos kultūros klodą, taptų lietuvybės išsaugojimo ir puoselėjimo garantu.

Skaityti daugiau...

Vladas KviklysVladas Kviklys (gimė 1908 m. balandžio 6 d. Šavašų kaime, Utenos r. – mirė 1985 m. vasario 23 d. Vilniuje) – gydytojas, higienistas, pedagogas, mokyklinės higienos pradininkas Lietuvoje.

1919–1920 m. lankė Dulių kaimo pradžios mokyklą. 1920–1922 m. mokėsi Antalieptės žemesniojoje žemės ūkio mokykloje, 1922–1927 m. – Utenos „Saulės" gimnazijoje. 1927 m. klasės draugų vardu bandė ginti iš mokyklos atleistą matematikos mokytoją, todėl pats buvo pašalintas iš gimnazijos. Toliau mokytis jį priėmė į Rokiškio gimnaziją, kurią baigė 1928 m. Tais pačiais metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą, kurį baigė 1934 m. Studijuodamas universitete dirbo Kūno kultūros rūmuose instruktoriumi ir redaktoriumi. Redagavo šių rūmų leidžiamą laikraštį Mūsų sportas, vėliau savaitinį iliustruotą žurnalą Kūno kultūra ir sveikata. 1936 m. žiemos olimpinių žaidynių Garmiš-Partenkirchene (Vokietija) oficialus Lietuvos spaudos atstovas. Nemažai ir pats rašė apie sportą ir mediciną, spausdino Trimite, Fiziškame auklėjime, Tautos mokykloje, Medicinoje, Žemės ūkyje ir kt. Taip pat važinėjo skaityti paskaitų, rengė ir vadovavo sporto stovykloms. Svarbus to laikotarpio darbas buvo moterims skirtas vadovas Vaikelių auginimas (1931), kuris gavo Žemės ūkio rūmų pirmąją premiją.

Skaityti daugiau...

Vladas Mieželis gimė 1894 m. lapkričio 27 d. Jakštų kaime, Daugailių valsčiuje – mirė 1986 m. birželio 4 d. Sun City, JAV) – Lietuvos kariuomenės brigados generolas, teisininkas, teisėjas, Kariuomenės teismo pirmininkas.
1916 m. Vladas Mieželis baigė privačią A.Lebedevo gimnaziją Maskvoje ir pradėjo studijuoti Maskvos universitete teisę, tačiau pirmame kurse buvo mobilizuotas į carinę kariuomenę. 1917 m. Maskvoje baigęs Aleksandro II karo mokyklą, kovėsi fronte. 1918 m. demobilizuotas gyveno Kijeve. 1919 m. kaip karininkas mobilizuotas į Raudonąją armiją. Tarnavo Pietų ir Kaukazo frontuose bei Atsargos armijoje, 1921 m. 11-osios armijos inspektorius, Azerbaidžano Raudonosios armijos teritorinės brigados pulko vado padėjėjas, vadas. 1921 m. birželio mėn. susirgo cholera, lapkričio mėn. nelegaliai grįžo į Lietuvą.

Skaityti daugiau...

Antanas Miškinis. Nuotrauka iš Antano Gasperaičio archyvoAntanas Miškinis (gimė 1905 m. sausio 29 d. Juknėnuose – mirė 1983 m. gruodžio 16 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse) – lietuvių poetas, vertėjas, modernaus neoromantizmo atstovas.
Nuo 1914 m mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje. Tačiau dėl prasidėjusio karo mokslą turėjo nutraukti. Brolio Motiejaus paruoštas, 1921 m. įstojo į Zarasų vidurinę. mokyklą, o 1923 – Kauno „Aušros“ gimnaziją. 1923-1926 m. mokėsi gimnazijoje, o vėliau įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kurį baigė 1934 m.  Rašyti A. Miškinis pradėjo dar tebebūdamas gimnazijos suole, o pirmąjį eilėraštį viešai paskelbė 1925 m. „Lietuvyje“. Kaip prievolininkui teko tarnauti kariuomenėje. 1932–1948 m. mokytojavo Kauno gimnazijose, be to, 1936 – 1940 m. dirbo radiofone redaktoriumi. Dalyvavo Lietuvių Rašytojų draugijoje, skaitė savo kūrybą literatūros vakaruose, bendradarbiavo „Literatūros Naujienose“ ir kituose kultūros žurnaluose bei laikraščiuose. Buvo vienas iš laikraščio „Literatūros naujienos“ (1934–1938) steigėjų, 1944–1948 dirbo Kauno dramos teatro literatūrinės dalies vedėju.

 Antrojo pasaulinio karo metais mokytojavo, 1945-1948 m. A. Miškinis dirbo redaktoriumi Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, dalyvavo pogrindinėje antisovietinėje rezistencijoje. 1948 02 11 kartu su kitais 23 asmenimis buvo suimtas ir apkaltintas tuo, kad priklausė „Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai" ir iki 1944 bendradarbiavo jos slaptame laikraštyje „Laisvės kovotojas", dalyvavo Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdyje, buvo jo prezidiumo narys, redagavo Tauro apygardos leidžiamą laikraštį „Laisvės žvalgas", 1947 redagavo BDPS memorandumą Jungtinių Tautų organizacijai (Pasirašė Kauno slapyvardžiu). 1948 slapta nuteistas 25 metams kalėti. 8,5 m. kalėjo Kauno, Vilniaus, Dabravlagos, Mordovijos, Ozerlago, Omsko kalėjimuose ir lageriuose. 1956 m. rudenį buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą. Apsigyveno pas žmoną Betygaloje, nuvykdavo pas brolį Motiejų į Juknėnus. Dėl teistumo, tremties ir įrašo pase Kaune ir Vilniuje gyventi neturėjo teisės. Tremtyje A. Miškinis sukūrė savo liūdnąsias Psalmes, kurias galima priskirti prie pačių geriausių pasipriešinimo laikotarpio literatūrinių kūrinių (išspausdintos 1989 m.).

Skaityti daugiau...

Motiejus MiškinisMotiejus Miškinis (g. 1898 12 27 Daugailių parapijos Juknėnų k.- m 1974 03 03 Juknėnuose, palaidotas Vajasiškyje). Literatūros tyrinėtojas, vertėjas, pedagogas. 1915 baigė Daugpilio g-ziją ir buvo priimtas į Maskvos universitetą. Mokytis ten sutrukdė pasaulinis karas. Juknėnuose įsteigė mokyklėlę, kurioje be kitų mokėsi jo broliai Antanas ir Vincas, rašytojai Pulgis Andriušis, Teofilis Tilvytis. 1918 savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo priimtas į Karo m-klą. Mokyklos nebaigė ir kelerius metus dirbo karo valdininku Kauno komendantūroje. 1923 buvo konsulato sekretorius ir vicekonsulas Hamburge. Vėliau KU studijavo rusų literatūrą (baigė 1927 m.). Iki Antrojo pasaulinio karo dirbo Kauno, Marijampolės, Raseinių gimnazijose, Švietimo ministerijos pradžios mokslo departamento direkroriumi. 1941–1943 dėstė rusų literatūrą VU, vėliau dirbo Vilniaus archyvuose. Po karo, iki pensijos, mokytojavo Juknėnų septynmetėje m-kloje. Išleido ,,Didžiųjų rašytojų siluetai" I d. 1936 m., ,,Lietuvių literatūra" I d.1939 Į lietuvių kalbą išvertė N. Gogolio, F. Dostojevskio, A. Čechovo, L. Tolstojaus, I. Bunino, L. Andrejevo, M. Gorkio, L. Leonovo kūrinius. 1931–1936 redagavo žurnalą ,,Šviesos keliai", bendradarbiavo ,,Literatūros naujienose", ,,Darbuose" ir kt.
 
Utenos krašto enciklopedija
prelatas Juozas_PrunskisJuozas Prunskis (gimė 1907 m. gruodžio 22 d. Žvilbučiuose, Daugailių parapijoje, mirė 2003 m. balandžio 26 d. Paloje, netoli Čikagos, JAV) – katalikų dvasininkas, kunigas, prelatas (nuo 1987 m.), žurnalistas, kanonistas.
Juozas Prunskis buvo vyriausias iš penkių vaikų. Motinos švelnumas, dvasingumas, religingumas buvo pirmoji svarbiausioji mokykla, formavusi Juozuko charakterį, padėjusi pasirinkti gyvenimo kelią. 1918–1922 m. jis mokėsi Utenos „Saulės“ progimnazijoje, 1922–1925 m. Rokiškio gimnazijoje. Nuo 1925 iki 1927 m. Dulių pradinės mokyklos mokytojas. 1927–1932 m. studijavo teologiją Kauno kunigų seminarijoje, vėliau - Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos – filosofijos fakulteto Teologijos skyriuje, teologijos licenciatas. 1932 m. gegužės 22 d. arkivyskupas Juozapas Skvireckas jį įšventino kunigu. Pirmąsias šv. Mišias jaunasis kunigas aukojo Antalieptės bažnyčioje. Nuo 1932 iki 1934 m. dirbo vikaru Kupiškyje, kartu ėjo ir kapeliono pareigas vidurinėje mokykloje.  Nuo 1934 iki 1936 m. dirbo Pažaislio vienuolyne, nuo 1936 iki 1940 m. Šv. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos kapelionas, Katalikų veikimo centro informacijos biuro vedėjas. 1936–1939 m. laikraščio „XX amžius" redaktorius.
 

1940 m. liepos 22 d. emigravo į Vokietiją, nuo 1940 m. gruodžio gyveno Čikagoje. Nuo 1944 iki 1945 m. Vašingtono katalikiškajame universitete studijavo kanonų teisę, anglų kalba apgynė daktaro disertaciją „Lyginamoji studija tarp Lietuvos konkordato ir valstybės įstatymų", kanonų teisės daktaras (1945 m.).

Skaityti daugiau...

Arkivyskupas Mečislovas ReinysMečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Utenos apskrityje, Daugailių parapijoje, Madagaskaro kaime. Buvo jauniausias iš vienuolikos vaikų. Darbštų ir gabų sūnų tėvai leido į mokyklą. Gimnaziją Rygoje baigė aukso medaliu 1900 m. ir kitais metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Ją baigęs 1905 m., studijas tęsė Sankt-Peterburgo Dvasinėje akademijoje, kurioje 1909 m. pelnė teologijos magistro laipsnį. Kunigu buvo įšventintas 1907 m.

1909–1912 m. studijas gilino Belgijos Filosofijos institute prie Liuveno universiteto. Studijavo filosofiją, teologiją, gamtos mokslus ir psichologiją, apgynė filosofijos mokslų daktaro laipsnį. 1913–1914 m. Strasbourgo universiteto Teologijos fakultete studijavo apologetiką. Atostogų metu keliavo po Europos valstybes, išmoko devynias kalbas. Danijoje dirbo sielovados darbą – darbininkams iš Lietuvos ir Lenkijos sakė pamokslus.Pašto ženklas M.Reinio atminimu. 2009

 

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kun. Reinys grįžo į Lietuvą. 1914–1915 m. vikaravo Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje. Nuo 1915 iki 1922 metų buvo Vilniaus pedagoginių kursų ir lietuvių gimnazijos kapelionas bei mokytojas. 1916–1922 m. profesoriavo Vilniaus kunigų seminarijoje, dėstė filosofiją ir sociologiją. Vilniuje organizavo ateitininkų kuopelę, dalyvaudavo kaimo katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris" renginiuose.

Skaityti daugiau...

Jokūbas Šimkevičius gimė 1775 07 03 Raseinių paviete, mirė 1818 11 18 Taukeliuose, Daugailių valsčiuje. Gydytojas, visuomenės veikėjas. Baigęs apskrities m-klą, versdamasis pamokomis, įvairiomis tarnybomis, 1796–1802 mokėsi VVU medicinos fakultete. 1803 – medicinos ir chirurgijos mokslų daktaras, caro Aleksandro I leibmedikas. Dirbo gydytoju Vilniuje. 1905 įkūrė Vilniaus medikų d-ją. Priklausė masonų ložei ,,Uolusis lietuvis". Lenkų kalba parašė pirmąjį Lietuvoje chirurgijos vadovėlį ,,Teorinės ir pasaulinės chirurgijos mokslas" (1806), pirmąjį pediatrijos vadovėlį ,,Mokslas apie vaikų ligas" (1810), medicininiu, ekonominiu, moraliniu požiūriu apibūdino girtavimą knygoje ,,Veikalas apie girtuoklystę" (1818). Buvo Peterburgo medicinos akademijos, Varšuvos karališkosios mokslo draugijos, Paryžiaus praktinės medicinos ir galvanistikos draugijos narys. Susirgęs plaučių džiova, nusipirko dvarelį, Taukeliuose, čia ir mirė. Testamentu prašėsi palaidojamas po beržais savo dvarelyje. Palaidotas Taukelių k. kapinaitėse. Testamentu savo turtą paaukojo švietėjiškiems tikslams: tris stipendijas studentams medikams iš įvairių luomų, amatų mokyklai Vilniuje steigti, muzikos m-klai išlaikyti, Taukelių kaimo žmonėms. Kraštotyros draugijos Utenos rajono skyriaus bei centrinės ligoninės iniciatyva 1979 Taukelių kaimo kapinėse Jokūbui Šimkevičiui atminti pastatytas paminklas – medžio skulptūra (autorius S. Karanauskas).

 

Utenos krašto enciklopedija

Jonas Šiožinys (gimė 1915 07 09 Utenos apskrites Šiožinių kaime, mirė 1987 07 18 Vilniuje). 1933 dėl neturto, išstojo iš Antalieptės progimnazijos, tarnavo pas ūkininkus. 1938–1940 dirbo Marijampolės spaustuvėje, 1941–1943 – Antalieptės bibliotekoje, 1946–1953 – LMA Centrinėje bibliotekoje. 1954 baigęs Vilniaus bibliotekininkų technikumą iki 1957 bibliotekininkystę studijavo VVU. 1957–1976 dirbo ,,Lietuvos pionieriaus" redakcijoje. Lietuvos rašytojų sąjungos narys (1975). Už kūrybinę ir visuomeninę veiklą buvo apdovanotas LATP Garbės raštais. Išleido poezijos rinkinius ,,Sesutės juosta" (1939), ,,Baltos langinės" (1973), ,,Rogių kelias" (1976), ,,Margi vasarojai" (1981), ,,Indrajos giminė" (1985), eilėraščių ir apsakymų vaikams (rink. ,,Debesėliai", 1936; ,,Smėlio nameliai", 1938; ,,Diena kaip uoga", 1986 ir kt.). Išvertė rusų, baltarusių, ukrainiečių, lenkų poezijos. 1989 Šiožinių kaime kraštotyros draugijos Utenos skyriaus rūpesčiu atidengtas stogastulpis (autorius – Stasys Karanauskas).
Jonas Šlepetys 1937Jonas Šlepetys (gimė 1894 02 27 Daugailių valsčiuje. Šlepečių kaime, mirė 1981 11 15 Niujorke) -teisininkas, pulkininkas, visuomenininkas. Baigęs aukštesniąją Petrapilio mokyklą (1914), 1916 m. baigė Odesos karo mokyklą, vėliau Aukštuosius karininkų kursus (1914) ir VDU teisių fak. (1932), valstybinės ir administr. teisės mokslus, 1947–1948 mokėsi Tiubingeno univ. Vokietijoje. Kaip karininkas dalyvavo kovose su vokiečiais, o 1918 grįžęs į Lietuvą, gimtinėje įsteigė prad. mokyklą. Už dalyvavimą kovose su bolševikais ir bermontininkais apdovanotas Vyčio kryžiumi. Vėliau dirbo Lietuvos kariuomenės štabe. 1936–1939 Zarasų ir Panevėžio aps. viršininkas, 1939–1940 Vilniaus miesto ir aps. viršininkas. 1941 pradžioje bolševikų suimtas, žiauriai tardytas, kalintas, karo pradžioje išlaisvintas. 1941 06 sudarytoje Laikinojoje Lietuvos valstybėje buvo vidaus reikalų ministras. Užsienyje, JAV, 1963 išrinktas Pasaulio lietuvių teisininkų draugijos centro valdybos pirmininku.
Utenos krašto enciklopedija
Albertas Tarulis  (g. 1906 02 06 Daugailiuose, m. 1964 04 03 Vašingtone). Ekonomistas. 1935 baigė VDU teisių fak. ekonomikos skyrių, po to studijavo pr. k-bą Nancy, 1936–38 ekonomikos moksluose specializavosi Vienoje ir Berlyne. Dirbo finansų ministerijoje. 1947–52 Frankfurte prie Maino gavo dr. laipsnį ir tais pačiais metais emigravo į JAV. Nuo 1952 dirbo Kongreso b-koje Vašingtone. Yra talkininkavęs kongresmenams, senatoriams ir komitetams. Daug rašė liet. spaudoje tarpukario Lietuvoje ir vėliau JAV. Išliko jo knygos vokiečių, anglų kalbomis.
Utenos krašto enciklopedija
Zitos Vanagaitės kapas Daugailių kapinėseZita Vanagaitė (1942 – 1990). Architektė-restauratorė, kraštotyrininkė, fotografė, aktyvi pogrindinės literatūros leidėja ir platintoja. 1999 m. Vasario 16-osios proga apdovanota Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu „už asmeninius nuopelnus, siekiant Lietuvos nepriklausomybės, ginant žmogaus teises ir laisves okupuotoje Lietuvoje." („Valstybės žinios", 1999 m. vasario 19 d.)
Gimė 1942 m. rugsėjo 5 d. Zastrono kaime, Utenos rajone, Daugailių progimnazijos mokytojos ir ūkininko šeimoje. Mamą mokytis leido dėdė arkivyskupas Mečislovas Reinys. Zita Vanagaitė, ankstyvoje vaikystėje susirgusi kaulų tuberkulioze, septynias klases baigė besigydydama Kauno m. Panemunės ir Romainių sanatorijose, 1957–1960 m. mokėsi Kauno Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, kurią baigusi 1960 m. įstojo į Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) Statybos fakulteto architektūros specialybę.
Baigusi studijas, nuo 1966 m. iki mirties 1990 m. rugpjūčio 3 d. dirbo architekte-restauratore Vilniaus Paminklų konservavimo institute. Atliko architektūrinius tyrimus, projektavo ir vykdė autorinę priežiūrą daugeliui architektūros požiūriu reikšmingų Vilniaus senamiestyje bei Lietuvos rajonuose esančių pastatų: Vilniaus universiteto Lituanistikos centro, Sarbievijaus kiemo fasado, Knygyno ir kt. Jos pavardę dailininkas Vytautas Valius užrašė Lietuvių filologijos skaitykloje, autorių lentelėje, šalia savo nutapytų Donelaičio būrų. Kelis gyvenamuosius namus, XVII a. architektūrinius paminklus, Vilniuje. Jos parengtas Vilniaus senamiesčio 34-ojo kvartalo kompleksinis regeneravimo projektas 1973–1977 metų Visasąjunginėje darbų apžiūroje 1978 m. buvo apdovanotas SSRS architektų sąjungos diplomu.

Skaityti daugiau...