Čepėnas Juozapas - filosofijos mokslų daktaras, kunigas

Smulkiau: Kategorija: Žymūs Daugailių krašto žmonės

Juozapas Čepėnas (gimė 1880 m. spalio 30 d. Velaikių kaime, Utenos rajone, mirė 1976 m. sausio 24 d. Pasvalyje, palaidotas Daugailiuose) – Lietuvos kunigas, spaudos darbuotojas, rezistentas, filosofijos daktaras.

Pakrikštytas Daugailių parapijos bažnyčioje (Utenos r.). 1900 metais Vilniuje baigė gimnaziją, 1905 metais – Žemaičių kunigų seminariją Kaune, buvo įšventintas vyskupo Kasparo Cirtauto. Kunigavo Pušalote, Kamajuose, Kėdainiuose, Pabiržėje, Šaukote, Skaistgiryje. 1920–1924 m. Freiburge ir Miunchene (Vokietija) studijavo filosofiją, teologiją ir gamtos mokslus, už Fiodoro Dostojevskio asmenybės ir veikalų psichologinę analizę 1924 m. pelnė filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs gavo išsvajotą darbą – 1924–1926 m. dirbo Zarasų progimnazijos kapelionu, 1926–1928 m. jos direktorius, mokytojų kursų vedėjas ir gretimos Smėlynės parapijos klebonas. Steigė blaivybės, „Saulės", Šv. Kazimiero draugijų skyrius. Bendradarbiavo spaudoje. Buvo Antašavos, Anykščių (iš kur pirmą kartą 1941 m. įkalintas Kauno kalėjime), Pašvitinio klebonu, altaristu Kurtuvėnuose, Pasvalyje. Per nacių okupaciją Anykščiuose pasirašė memorandumą žydų klausimu. Pasvalyje 1951-aisiais, jau 71-erių metų, vėl suimtas, apkaltinus antitarybine agitacija ir išgalvotais ryšiais su vokiečių agentais, nuteistas 10 metų kalėjimo ir 5-eriems tremties. Atsidūrė Verchne Uralsko ir Vladimiro kalėjimuose, bet po Stalino mirties 1954 m. byla peržiūrėta ir po ketverių metų paleistas grįžo į Pasvalį altaristu, kur baigė savo gyvenimo dienas

1955–1958 m. parašė pamokslų, studijas „Koks turėtų būti inteligentas", „Panevėžio katedros istorija", „Individų, visuomenės ir kai kurių tautų psichologinis analizavimas" (1960 m., visi neišspausdinti), „Žmogus" (rankraštis konfiskuotas). Išliko rankraštis „Velaikių Juozelio atsiminimai", pagal kurį 2009 metais Vilniuje išleista jo prisiminimų ir apmąstymų knyga „Sacerdos in Aeternum. Velaikių Juozelio atsiminimai".

Pats dr. kun. J. Čepėnas prisiminimuose apie savo rankraščius rašo: „Bolševikai du kartus mane areštavo, mano butą iškratė ir mano visus raštus paėmė. Ką kalėjime parašiau, man mano rankraščių neatidavė. Trečią kartą vėl darė kratą – ir vėl mano visus raštus paėmė“.

Sovietinio teismo tardymo byloje, pradėtoje 1950 metais, išlikęs kun. dr. J. Čepėno prašymas grąžinti saugumo konfiskuotus rankraščius ir juos perduoti saugoti pusbroliui, Vilniaus universiteto profesoriui A. Kvikliui. Ant prašymo uždėta viza: „Grąžinti nepriklauso“. Tikriausiai rankraščiai buvo sunaikinti kaip beverčiai, nes archyvuose iki šiol nerasti.

1951 metų tardymo medžiagoje rašoma, kad konfiskuota 77 mokykliniai sąsiuviniai užrašų, 10 laiškų. Iš 1951 metų tardymo protokolų aiškėja, kad jis Kuršėnuose rašė studiją „Charakteris, jo atsiradimas, vystymasis ir psichologija“.

Kunigas prisipažįsta, kad nuo 1945 metų iki suėmimo rašė studiją „Tikėjimas, religija ir religingumas“. (Tokiu pavadinimu filosofinis tekstas yra išlikęs; galimas dalykas, kad grįžęs jis bandė studiją atkartoti.) Tardytojui jis sakė, kad studijoje „aš, kaip idealistas ir tikintis žmogus, pasisakau prieš dialektinį materializmą ir klasinę kovą su revoliuciniais perversmais ir noriu įrodyti, kad socializmą galima pasiekti be klasių kovos, o evoliuciniu būdu – per religiją“.

http://www.xxiamzius.lt/

www.wikipedia.org

Atgal