prelatas Juozas_PrunskisJuozas Prunskis (gimė 1907 m. gruodžio 22 d. Žvilbučiuose, Daugailių parapijoje, mirė 2003 m. balandžio 26 d. Paloje, netoli Čikagos, JAV) – katalikų dvasininkas, kunigas, prelatas (nuo 1987 m.), žurnalistas, kanonistas.
Juozas Prunskis buvo vyriausias iš penkių vaikų. Motinos švelnumas, dvasingumas, religingumas buvo pirmoji svarbiausioji mokykla, formavusi Juozuko charakterį, padėjusi pasirinkti gyvenimo kelią. 1918–1922 m. jis mokėsi Utenos „Saulės“ progimnazijoje, 1922–1925 m. Rokiškio gimnazijoje. Nuo 1925 iki 1927 m. Dulių pradinės mokyklos mokytojas. 1927–1932 m. studijavo teologiją Kauno kunigų seminarijoje, vėliau - Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos – filosofijos fakulteto Teologijos skyriuje, teologijos licenciatas. 1932 m. gegužės 22 d. arkivyskupas Juozapas Skvireckas jį įšventino kunigu. Pirmąsias šv. Mišias jaunasis kunigas aukojo Antalieptės bažnyčioje. Nuo 1932 iki 1934 m. dirbo vikaru Kupiškyje, kartu ėjo ir kapeliono pareigas vidurinėje mokykloje.  Nuo 1934 iki 1936 m. dirbo Pažaislio vienuolyne, nuo 1936 iki 1940 m. Šv. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos kapelionas, Katalikų veikimo centro informacijos biuro vedėjas. 1936–1939 m. laikraščio „XX amžius" redaktorius.
 

1940 m. liepos 22 d. emigravo į Vokietiją, nuo 1940 m. gruodžio gyveno Čikagoje. Nuo 1944 iki 1945 m. Vašingtono katalikiškajame universitete studijavo kanonų teisę, anglų kalba apgynė daktaro disertaciją „Lyginamoji studija tarp Lietuvos konkordato ir valstybės įstatymų", kanonų teisės daktaras (1945 m.).

1945–1993 m. sielovadinį darbą dirbo Šv. Jurgio lietuviškoje, vėliau Šv. Simfarozos bei Visatos Karalienės nelietuviškoje parapijose. 1948–1972 m. dirbo „Draugo" redakcijoje. Nuo 1993 m. gyveno Ateitininkų namuose Lemonte. Amerikoje prelatas žadino lietuviams išeiviams tikėjimo, meilės Dievui troškimą, diegė būsimos laisvos Lietuvos viltį, visais įmanomais, o kartais, atrodo, neįmanomais būdais skleidė žinias apie didingą Lietuvos praeitį ir sunkią būklę sovietinėje okupacijoje.

Prelatas gyveno labai kukliai, nors pinigų turėjo daug. Jis juos kaupė ne sau, savo ateinančiai dienai ar giminėms, o dalijo kitiems geros valios žmonėms, bendruomenėms. Gavęs stambesnį palikimą, jis jau nuo 1954 metų ėmė remti spaudos darbuotojus, mokslininkus, visuomenininkus – katalikiškos veiklos aktyvistus. Vėliau jo iniciatyva skelbiami įvairūs konkursai, skiriamos premijos, skatinančios lietuvišką bei katalikišką veiklą. Nuo 1972 m. per 10 metų prel. J.Prunskis įteikė 34 premijas – maždaug po 1000 dolerių kiekvieną. Jis rėmė šv. Kazimiero kolegiją Romoje, skatino katalikišką labdaringą veiklą. Turtingesni lietuviai, matydami prelato mecenatišką veiklą, testamentu užrašydavo jam dalį ar visą savo palikimą, žinodami, kad tos lėšos bus panaudotos Lietuvos labui.

Prel. dr. J. Prunskis buvo Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys, tad rūpinosi ir šios institucijos veikla. Kaip tik jo lėšomis įteiktos pirmosios premijos jos nariams už mokslinę, visuomeninę bei žurnalistinę veiklą. Siekdamas pagerinti akademijos leidybos sąlygas, jis 1991 metais įsteigė savo vardo 150 000 dolerių fondą, kad iš palūkanų būtų leidžiama religinė literatūra. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, beveik visos katalikiškos organizacijos, draugijos, mokyklos, spauda bei radijo valandėlės yra patyrę prelato J. Prunskio dosnią ranką ir dėmesingą širdį.

Dar jaunystėje pasireiškė būsimo prelato žurnalistiniai sugebėjimai. Lietuvoje, vėliau išeivijoje jis rašė informacinius straipsnius, redagavo laikraščius, parašė ir parengė ne vieną dešimtį knygų. Labai vertingi kunigo parašyti ar redaguoti darbai, skirti nacių bei bolševizmo vykdytam genocidui. Prel. J. Prunskis net 24 metus dirbo „Draugo“ redakcijoje, jo iniciatyva „Draugas“ ėmė leisti priedą „Architektūra, technika, ūkis“, pradėjo rengti lietuvišką radijo programą, jai vadovavo. Sovietinės okupacijos metais prelatas sakė pamokslus Lietuvai, dvasiškai stiprindamas tėvynėje vargstančius tautiečius, redagavo marijonų mėnraštį anglų kalba „The Marian“, buvo tarptautinio rašto žmonių sambūrio „Gyvųjų rašytojų galerija“ nariu. Tenka stebėtis – iki 1992 metų periodinėje spaudoje buvo atspausdinta per 11 000 jo reportažų, recenzijų, kitokių rašinių.

Nuo 1929 m. rašė leidiniuose „Rytas", „Skautų aidas", „Panevėžio balsas", „Darbininkas", „Tiesos kelias", Ūkininkas, „Židinys " ir kt. JAV – „Lietuvių dienos", „Draugas", „Laiškai lietuviams", „Muzikos žinios", „Žvaigždė" ir kt. Pasirašydavo J. Daugailio, J. Žvilbučio slapyvardžiais.  Parašė kelis tūkstančius straipsnių.

Parašė, išvertė, sudarė ar redagavo 39 knygas:

„Maskva be kaukės" (bendraautorius kun. A. Sušinskas), 1931 m.
„Pareiga", 1934 m.
„Taip mirė nemirtingieji", 1941 m.
„Komunizmas ir revoliucija Amerikoje", 1942 m.
„15 sušaudytų kunigų Lietuvoje", 1943 m.
„Bolševikų kalėjime ir Sibiro ištrėmime", 1944 m.
„Aušros vartų Marija", 1950 m.
„Metai su Dievu", 1958 m.

Istoriniu tapo J. Prunskio poelgis, kai jis apgynė lietuvių tautą nuo šmeižto dėl žydų persekiojimų. Jis parašė knygelę anglų kalba apie Lietuvą ir žydų holokaustą, kurioje motyvuotai apgynė lietuvių tautą nuo kaltinimų. Vienas tos knygelės egzempliorių pasiekė Izraelio konsulą Čikagoje. Susipažinęs su rašiniu, šis pasikvietė prel. dr. J. Prunskį į priėmimą. Konsulas J. Prunskio darbu buvo patenkintas, nes leidinyje, be kitų teiginių, buvo iškelti ir žydų ekonominiai pasiekimai Lietuvoje, knygelė parašyta tolerantiškai, o dėl vieno kito išsišokėlio negalima kaltinti visos tautos.

Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys, 1982 m., pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga, garbės mecenatas, 1991 m., Utenos miesto garbės pilietis, 1997 m.

 
 
www.wikipedia.org
XXI amžius, 2007
 
Joomla templates by a4joomla