Antanas Miškinis (gimė 1905 m. vasario 11 d. Juknėnuose – mirė 1983 m. gruodžio 16 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse) – lietuvių poetas, vertėjas, modernaus neoromantizmo atstovas.

 Antrojo pasaulinio karo metais mokytojavo, 1945-1948 m. A. Miškinis dirbo redaktoriumi Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, dalyvavo pogrindinėje antisovietinėje rezistencijoje. 1948 02 11 kartu su kitais 23 asmenimis buvo suimtas ir apkaltintas tuo, kad priklausė „Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai" ir iki 1944 bendradarbiavo jos slaptame laikraštyje „Laisvės kovotojas", dalyvavo Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdyje, buvo jo prezidiumo narys, redagavo Tauro apygardos leidžiamą laikraštį „Laisvės žvalgas", 1947 redagavo BDPS memorandumą Jungtinių Tautų organizacijai (Pasirašė Kauno slapyvardžiu). 1948 slapta nuteistas 25 metams kalėti. 8,5 m. kalėjo Kauno, Vilniaus, Dabravlagos, Mordovijos, Ozerlago, Omsko kalėjimuose ir lageriuose. 1956 m. rudenį buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą. Apsigyveno pas žmoną Betygaloje, nuvykdavo pas brolį Motiejų į Juknėnus. Dėl teistumo, tremties ir įrašo pase Kaune ir Vilniuje gyventi neturėjo teisės. Tremtyje A. Miškinis sukūrė savo liūdnąsias Psalmes, kurias galima priskirti prie pačių geriausių pasipriešinimo laikotarpio literatūrinių kūrinių (išspausdintos 1989 m.).

Jo poezija – tai modernaus meno ir liaudies kūrybos sintezė. Jis siekė susieti moderniąją lyriką su liaudies daina. A. Miškinio poezijai būdinga dainiškojo stiliaus tradicija: eilėraštis artimas liaudies dainai savo forma, ritmu, intonacija. Eilėraščiuose jaučiamas giesmės, liaudies dainos skambėjimas, derinamos iš liaudies dainų perimtos svaiginančio jausmo ekstazės su graudžiomis intonacijomis, suteikiančios pasakojimui nuoširdumą. A. Miškinis poeziją suvokė kaip dainą, jam buvo svarbus poetinio žodžio ir melodijos ryšys. Kurdamas poeziją A. Miškinis orientavosi į grynuosius lyrikos žanrus – dainą, kurioje atveriamas džiaugsmingas sielos pasaulis, ir raudą. Tai du kontrastingi poeto kūrybos poliai, kuriuose atsiveria liaudiškoji pasaulėjauta. 1978 m. A.Miškiniui įteikta Žemaitės literatūrinė premija, už pasakojimų knygą „Žaliaduonių gegužė", 1983 m. LTSR valstybinė premija, už eilėraščių rinkinį „Klevai prie kelio". 1981 m. „Poezijos pavasaris" laureatas. 2011 m. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi A. Miškinio kūrybos rankraščiai pripažinti nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektais ir įtraukti į UNESCO programos "Pasaulio atmintis" Lietuvos nacionalinį registrą.

Bibliografija

Balta paukštė, eilėraščiai, – Kaunas, 1928 m.
Varnas prie plento, eilėraščiai, – Kaunas, 1935 m.
Keturi miestai, eilėraščiai, – Kaunas, 1938 m.
Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960. – 217 p.
Arti prie žemės, eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1965. – 143 p.
Svajonė ir maištas, 9-ių giesmių lyrinė poema apie J. Janonį. – Vilnius: Vaga, 1967. – 74 p.
Poezija. – Vilnius: Vaga, 1970. – 2 kn.
Dienoraštis, 1965–1971: devintoji poezijos knyga. – Vilnius: Vaga, 1972. – 127 p.
Iš drobių rašto, rinktinė. – Vilnius: Vaga, 1975. – 246 p.
Žaliaduonių gegužė, pasakojimai. – Vilnius: Vaga, 1977. – 274 p.
Ant Ligajo ežero krašto, poezija. – Vilnius: Vaga, 1980. – 406 p.
Klevai prie kelio, eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982. – 158 p.
Po saulės klevais, eilėraščiai. – Vilnius: Vyturys, 1986. – 166 p.
Sidabro nuotrupa, eilėraščiai. – Kaunas: Šviesa, 1994. – 149 p.
Rinktiniai raštai. – Vilnius: Vaga, 1991–1996. – 3 t.
100 eilėraščių. – Utena: Kintava, 2005. – 108 p.
Varnos prie plento, eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.

1986 m. Miškinių buvusios sodybos klėtelėje įkurta Antano ir Motiejaus Miškinių gyvenimo ir kūrybos ekspozicija.

http://www.utena-on.lt/miskinis/index.htm

www.wikipedia.org

• Ankstesnis
• Tolesnis