- Smulkiau
- Kategorija: Žymūs Daugailių krašto žmonės
Motiejus Miškinis (g. 1898 12 27 Daugailių parapijos Juknėnų k.- m 1974 03 03 Juknėnuose, palaidotas Vajasiškyje). Literatūros tyrinėtojas, vertėjas, pedagogas. 1915 baigė Daugpilio g-ziją ir buvo priimtas į Maskvos universitetą. Mokytis ten sutrukdė pasaulinis karas. Juknėnuose įsteigė mokyklėlę, kurioje be kitų mokėsi jo broliai Antanas ir Vincas, rašytojai Pulgis Andriušis, Teofilis Tilvytis. 1918 savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo priimtas į Karo m-klą. Mokyklos nebaigė ir kelerius metus dirbo karo valdininku Kauno komendantūroje. 1923 buvo konsulato sekretorius ir vicekonsulas Hamburge. Vėliau KU studijavo rusų literatūrą (baigė 1927 m.). Iki Antrojo pasaulinio karo dirbo Kauno, Marijampolės, Raseinių gimnazijose, Švietimo ministerijos pradžios mokslo departamento direkroriumi. 1941–1943 dėstė rusų literatūrą VU, vėliau dirbo Vilniaus archyvuose. Po karo, iki pensijos, mokytojavo Juknėnų septynmetėje m-kloje. Išleido „Didžiųjų rašytojų siluetai" I d. 1936 m., „Lietuvių literatūra" I d.1939 Į lietuvių kalbą išvertė N. Gogolio, F. Dostojevskio, A. Čechovo, L. Tolstojaus, I. Bunino, L. Andrejevo, M. Gorkio, L. Leonovo kūrinius. 1931–1936 redagavo žurnalą „Šviesos keliai", bendradarbiavo „Literatūros naujienose", „Darbuose" ir kt.Utenos krašto enciklopedija
Gruodžio 27-oji - vertėjo, literatūros tyrinėtojo, vadovėlių autoriaus, garsaus mokytojo, Švietimo departamento valdininko Motiejaus Miškinio gimtadienis
Apie Antaną Miškinį kalbame dažnai. Motiejus vis lieka nuošaly. Tai žmogus, kuris galėjo Lietuvai duoti labai daug. Jo nepalankiai sovietų okupacijos kataklizmuose susiklosčiusio gyvenimo, paženklinto vienatve ir nereikalingumo jausmu, labiausiai gaila. Jei ne tas sunkus laikmetis, Motiejų Miškinį, ko gero, šiandien minėtume kaip garsų literatūros tyrinėtoją, studentų mylėtą ir labai vertintą profesorių.
„Esu vienas iš tų, kurių meilė Lietuvai gimė drauge su meile gimtajam kaimui ir gimtajai pastogei, savo tėvams ir broliams, savo artimesnėms ir tolimesnėms giminėms, geriems kaimynams, sentimentais gana kukliai ir kartais gana skurdžiai ano meto buičiai... “. (Iš M. Miškinio atsiminimų).
Motiejus Miškinis – pirmasis Monikos Puslytės ir Juozapo Miškinio sūnus, gimė 1897 m. per Kalėdas, gruodžio 27-ąją. Nuo pat mažens buvo paskirtas leisti į mokslus. Mokėsi tuo metu arčiausia buvusioje Daugpilio privačioje berniukų gimnazijoje. Mokslai sekėsi gerai. Už gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį apdovanotas net trimis Pagyrimo raštais. 1915 m. baigė gimnaziją ir buvo priimtas į Maskvos universitetą studijuoti medicinos. Bet tą rytą, kai turėjo išvykti, Juknėnus užplūdo „germanai“. Likęs gimtinėje, įsteigė mokyklėlę, kurioje mokėsi jo broliai Vincas ir Antanas, rašytojai Pulgis Andriušis, T. Tilvytis, aplinkinių kaimų vaikai.
1918 m. tapo savanoriu, buvo priimtas į karo mokyklą. Jos nebaigė, kelerius metus dirbo karo valdininku Kauno komendantūroje, 1923 m. buvo paskirtas vicekonsulu Hamburge. Diplomatinės tarnybos atsisakė dėl mokslo Vytauto Didžiojo universitete, kur studijavo rusų literatūrą (baigė 1928 m.). Dirbo pedagoginį darbą Kauno, Marijampolės, Raseinių gimnazijose, vėliau Švietimo ministerijoje ėjo Pradžios ir vidurinio mokslo departamento direktoriaus pareigas. 1931–1935 m. redagavo jaunimui skirtą žurnalą „Šviesos keliai“, parašė knygą „Didžiųjų rašytojų siluetai“, vadovėlį „Lietuvių literatūra“ I d. (1939 m.). Lietuvai atgavus Vilnių, universitete dėstė rusų literatūrą. Studentai jį mėgo, į jo paskaitas suplūsdavo daug klausytojų.
„Miškinis žavėjo klausytojus nepalyginamu atsidavimu literatūrai. Jo dėstymo metodas ir paskaitų tonas buvo mažiausiai „profesoriškas“. Miškinis dėstė tiek besidomintiems literatūra, tiek abejingiems. Jis savo paskaitose pirmiausia paruošdavo vietą klausytojo sąmonėje, smulkiausiai atpasakodamas dėstomojo autoriaus biografiją, ir tik po to pateikdavo pačius kūrinius bei smulkią jų interpretaciją“. (A. Nyka-Niliūnas. Temos ir variacijos).
Hitlerininkams uždarius universitetą, dirbo Vilniaus archyvuose. Karui baigiantis bomba pataikė į namą, kuriame buvo Miškinių butas. Žuvo biblioteka, rankraščiai, visas turtas. Motiejus su žmona 1944 m. grįžo į Juknėnus. Pragyvenimo šaltiniu tapo vertimai. Motiejus tobulai mokėjo rusų kalbą. Mylimiausi jam buvo rusų rašytojai: N. Gogolis, F. Dostojevskis, A. Čechovas. Dar mokėjo vokiečių, prancūzų kalbas, galėjo kalbėti latviškai ir jidiš.
„Jeigu ne vertimų darbas grožinės literatūros leidykloje, kurį man pasiūlė 1945 m. gale jos direktorius, beje, vėliau iš ten pašalintas ir ištremtas ketvirčiui amžiaus į „nelabai tolimus kraštus“, manau, ir man pačiam ir mano išlaikytiniams būtų tekę išgerti ligi dugno pačią karčiausią neturto taurę. Kiek naudos iš mano vertimų, tegu sprendžia jų skaitytojai. Mane jie vis dėlto gerokai nuvargino.“ (Iš M. Miškinio atsiminimų).
Iki pensijos Juknėnų septynmetėje mokykloje vaikus mokė matematikos. Retkarčiais sulaukdavo svečių – buvusių mokinių iš Marijampolės, Raseinių, apsilankydavo ir brolis Antanas su žmona Aleksandra, bet jautėsi labai vienišas.
„Savo dabartinę nuotaiką galėčiau apibūdinti dviem žodžiais: klaiki vienatvė! Manau, kad aš ne vienas taip jaučiuosi. Jau seniai nebeturiu tos žmonių aplinkos, kurioje kitados teko gyventi ir dirbti šiokį tokį darbą 1920–1940 metų tarpe. Mažai liko tų, su kuriais siejo mane ar bendras
darbas, ar bendra pasaulėžiūra ir bendri kultūros interesai, artimos prietelystės ryšiai, dvasinė giminystė.“ (Iš M. Miškinio atsiminimų).
Fotografijos iš Utenos kraštotyros muziejaus fondų.